Nȧužmėrškȧm

Kobėlė Aduoma eilieraštis. Pats autuorios īr kėlės nu Grošlaukė, dabā gīven Plungie

Vėsīms gīvenėmė mums kliova,
Vënam šmuoťiau, kėtam vuos bėški,
Jog nikumet jau tǡp nȧbova,
Ka kāp par svësta etom vėskas.

Bȧ rēkala diel tuo nȧkriuokȧm,
Nȧkeikȧm vėsa žmuoniu gėnti.
Ė dongů, saka, rēk vėsuokiu
Dënū ė metu pragīventė.

Vuo mes žemelė sava torȧm,
Katrō pruobuočē kraujo laistė.
Darbůkȧmuos, gīvenkȧm duorā,
Ė nȧužmėrškȧm – mes Žemaitē!